Kodėl įmonės renkasi mafijos žaidimą savo kolektyvams?

Įsivaizduokite vakarą, kai kolegos tampa aktoriais, nekaltas žvilgsnis – įrankiu manipuliuoti, o nekalbėjimas – strategija. Toks renginys – ne tik pramoga, bet ir gilus psichologinis eksperimentas. Vienas populiariausių pasaulyje vaidmenų žaidimų „Mafija“ ištraukia žmones iš jų socialinių „dėžučių“, keičia jų bendravimo modelius ir, svarbiausia, suartina.

Ar žinojote, kad „Mafijos“ žaidimas buvo įtrauktas į Harvardo verslo mokyklos simuliacinių užsiėmimų sąrašą kaip pavyzdinis neformalaus lyderystės treniruoklis? Šis žaidimas nėra vien įdomus – jis naudingas giluminiam komandų pažinimui, kurį dažnai užstoja biuro sienos ir pareigybės.

Nešlifuoti brangakmeniai atsiskleidžia streso akivaizdoje

Kai žaidimo erdvė tampa mikrovisata, čia galioja kitos taisyklės. Kai kurie dalyviai ima elgtis visiškai kitaip nei kasdien – tylieji tampa provokatoriais, drąsieji – atsargiais stebėtojais. Ir būtent tokie pokyčiai įmonėms leidžia pamatyti savo komandą nauju kampu.
Viduryje veiksmo žodis ima kūnu virsti – įtampa kaupiasi, įtarimai sklando ore. Tada ir prasideda tai, ką verslo psichologai vadina „kūrybinio nepatogumo zona“. Ten gimsta pažinimas, augimas, pasitikėjimas.
Ir čia – vienintelį kartą – natūraliai įsilieja: mafia žaidimas.

Kas daro šį žaidimą nepamainomu įmonių renginiuose?

Nepriklausomai nuo to, ar tai mažas kolektyvas ar kelių skyrių susijungimas – „Mafija“ perkelia žmones į įtampos ir vaidybos pasaulį, kuriame realus gyvenimas atspindimas žaidimo veidrodyje. Štai keletas rečiau išgirstų, bet esminių šio žaidimo naudų:
• Neuralinis lavinimas. Įrodyta, kad socialinio mąstymo žaidimai aktyvina prefrontalinę žievę – smegenų sritį, atsakingą už analizę, sprendimų priėmimą ir empatiją.
• Tylos stiprumas. Žaidimas moko, kad nepasakytas žodis gali būti galingesnis už dešimt argumentų. Ši įžvalga dažnai pasislenka į profesinį bendravimą.
• „Netikro kaltinimo“ fenomenas. Patiriamas netikėto apkaltinimo jausmas moko emocinio atsparumo – gebėjimo atsitraukti nuo asmeniškumų.
• Strateginis vaidmuo. Galimybė vaidinti ne pagal savo asmenybę plečia kūrybiškumą, kuris vėliau atsiskleidžia kasdienėse užduotyse.
• Simbolinis saugumas. Žaidimo formate saugu rizikuoti, klysti, net būti „blogu“ – tai leidžia išsiskleisti vidiniams resursams, kurių kolektyvas gali nė neįtarti.

Kai iš žaidimo gimsta tikri ryšiai

Galų gale, kai paskutinis žaidėjas nusiima „kaukę“ ir visi iškvėpę atsitiesia, įvyksta neregima transformacija. Įtemptas, provokuojantis, emocionaliai tirštas procesas tampa bendru prisiminimu, stipresniu nei dešimtys komandinių mokymų.
Ir kai po kelių dienų kabinete nuskamba „prisimenat tą momentą, kai visi galvojo, kad aš mafija?“, aišku viena – žmonės tapo arčiau vieni kitų. O tokie ryšiai, kurių pagrindas yra neformalus patyrimas, turi galią perrašyti net įsisenėjusius organizacinius santykius.
Štai kodėl įmonės renkasi tai. Ne dėl žaidimo. Dėl tikrumo, kuris gimsta žaidžiant.