Įstatymu apibrėžiama, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.
Tai reiškia, kad sutartimi ar susitarimu galima sukurti sutartinius santykius, pakeisti juos (pvz., pakeisti kokias nors sąlygas) ar nutraukti (t. y. nutraukti sutartį). Iš sutarties kyla reikalavimo teisė, pavyzdžiui, reikalauti sumokėti tam tikrą pinigų sumą, atlikti tam tikrus darbus, perduoti prekę ir t. t.
Labai svarbu suprasti, kad net jei neturite rašytinės sutarties su klientu ar partneriu, tai nereiškia, jog sutarties nėra. Parduodant prekes, teikiant paslaugas ir panašiais atvejais, kai nėra rašytinės sutarties, vis tiek yra susiklostę sutartiniai santykiai žodinės sutarties pagrindu, jei tokia sutarties forma yra leidžiama įstatymo. Tokiu atveju tarp šalių kilus ginčui pagal aplinkybių ir duomenų visumą (susirašinėjimus, sąskaitas faktūras, kitus dokumentus ir kt.) būtų identifikuojama kokios rūšies sutartiniai santykiai tarp šalių susikūrė (pvz., pirkimo-pardavimo, atlygintų paslaugų teikimo, rangos ar kt.). Nustačius sutartinius santykius atitinkamai būtų parenkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6 knygoje „Prievolių teisė“ IV dalį „Atskiros sutarčių rūšys“ įtvirtintos tos sutarties rūšiai taikomos taisyklės, jei šalys nebūtų žodžiu sutarusios tam tikrų sąlygų.
Rašytinės sutarties privalumas tas, kad yra galimybė įtvirtinti savo sugalvotas sąlygas, kurių kita šalis privalo laikytis. Civilinis kodeksas numato, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Teisėje vadinamas sutarties laisvės principas leidžia sutartyje įtvirtinti įvairias sąlygas.
Lietuvos teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sutarties laisvės principas reiškia sutarties šalių teisę nustatyti, papildyti ar pakeisti sutarties sąlygas tiek, kiek to neriboja imperatyviosios teisės normos. Jeigu sutarties sąlygas nustato dispozityviosios teisės normos, tai šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Jeigu tokių susitarimų nėra, sutarties sąlygos nustatomos pagal dispozityviąsias normas, t. y. pagal minėto Civilinio kodekso 6 knygoje numatytas tos sutarties rūšies normas.
Taip pat rašytinėje sutartyje galima įtraukti netgi kelių sutarčių rūšių požymių (tai vadinama mišria sutartimi) arba šalys gali sudaryti ir kitokias, Civiliniame kodekse neišvardytas, savo sugalvotas sutartis, jeigu jos pagal savo pobūdį neprieštarauja įstatymams ir Civiliniame kodekse įtvirtintoms imperatyvioms normoms.
Galima išskirti bent kelias rašytinės sutarties suteikiamas naudas:
Apsauga
Rašytine sutartimi, kurioje numatytos reikiamos naudingos sąlygos, galima apsaugoti save, savo turtą ir verslą nuo galimų nuostolių ir kitų rizikų, kurios kyla, kai nėra raštu aptartos svarbios sąlygos. Sutartimi neaptarus jos dalyko (kokios prekės, paslaugos ar kt.), kainos ir atsiskaitymo tvarkos, nuostolių atlyginimo tvarkos ir kitų svarbių sąlygų, kilus ginčui gali būti sudėtinga jį išspręsti, rizikuojama negauti atlygio ar žalos atlyginimo. Dėl to įprastai rašytinė sutartis suteikia apsaugą.
Ginčų prevencija
Tinkama rašytinė sutartis gali padėti išvengti ginčų ir teisminių procesų, kurie lemia dideles išlaidas. Ginčai, kai veikloje nebuvo rašytinės sutarties, yra sudėtingi ir neretai neperspektyvūs. Dažnai bent minimaliai raštu aptartos reikšmingos sąlygos gali padėti išvengti ginčų ir didelių išlaidų ar net nuostolių.
Teisėtumas
Įstatymai numato, jog tam tikros sutartys privalo būti sudarytos raštu. Pavyzdžiui, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Distribucijos sutartis turi būti rašytinė ir šio reikalavimo nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Jeigu nėra laikomasi įstatymo reikalaujamos sutarties formos, kyla neigiamos pasekmės (negaliojimas ar kt.), o tam tikrais atvejais gali grėsti ir bauda. Pavyzdžiui, duomenų valdytojai ir duomenų tvarkytojai turi būti pasirašę duomenų tvarkymo sutartį, kaip to reikalauja Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas, kurio reikalavimų pažeidimas užtraukia atsakomybę.
Taigi, rašytinė sutartis yra labai svarbi ir naudinga, nes gali padėti apsisaugoti, išvengti problemų ir ginčų bei atsakomybės.